Dar po 100?

butelkos

Aš – ultra. Ups, wrong. Mano vardas Gediminas. Paskutinį kartą bėgau šiandien.Tai buvo kasdieninis pabėgimas nuo savęs, problemų ir rutinos. Kuo toliau tuo ilgiau nuo kažko bėgu. Dažniausiai vartoju vienas ir grupiniu visai nesižaviu. Kiti man trukdo. Man patinka mėgautis vienatve ir bėgimo skoniu. Esu savanaudis, šiuo jausmu nesiruošiu dalintis.

Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad nubėgsiu maratoną, būčiau iš to garsiai pasijuokęs. Jei kas būtų pasakęs, kad šimtas kilometrų bus mano mylimiausia distancija, būtų gavęs į snukį. Taip, aš turiu priklausomybę ir kol kas pagerėjimo nesimato. Kaip ir visi, pradėjau vartoti po truputį, bet palaipsniui įnikau į vis stipresnius ir ilgesnį poveikį turinčius bėgimus. Nesu toks beviltiškas kaip Piotras ar Aidas ir trepsėti aplink visas pasaulio balas ir sostines nesiruošiu, bet jaučiu, kad dozę reikia didinti. Pasitenkinimo jausmas jau nebe toks kaip anksčiau ir aštuonesdešimt kilometrų per savaitę yra taip mažai, kad nenubėgus tradicinių šimto jaučiuosi piktas ir nesveikai suirzęs. Pradėjus šitaip kvailioti darosi sunku sustoti, o kai pradeti kažkuo piknaudžiauti turi susitaikyti su šalutiniu poveikiu. Manęs nekankina kepenų cirozė, bet achilles ir tibial tendinit’ai yra neišvengiamos diagnozės, jau ne vieną kartą jie buvo tapę geriausiais draugais.

Beja, visų draugų draugas Barack Obama target’ina Siriją, aš – man patikusias varžybas. Jis mėgina įkasti į kulną Bašarui al-Asadui, aš – apsaugoti savo achilus. Žiauru, bet panašumų galima rasti ir daugiau: prezidentas, su ištikimais vakarų Europos partneriais, kolekcionuoja pergales prieš neįtikusius režimus, aš – medalius.. Blaiviai mąstant, Obamai reiktų atsipalaiduoti ir bėgti, kuo toliau tuo geriau. Man – niekada neišsiblaivyti ir išlenkti dar vieną kilometrų shot’ą. Vis tiek, galų gale mūsų final destination – anoniminių bėgikų/prezidentų klubas. Man laikas atstatyti prarastus kilogramus, jam – pilkasias ląsteles. Neseniai atliktas tyrimas patvirtino, kad man trūksta riebalų. Pasirodo, mano dienos racionas bėjėgis atstatinėjant krentančius kilogramus ir nors susirgti anoreksija tikrai negresia, galiu garbingai pretenduoti į šūdų mašinos vardą. Nieko nuostabaus, nes sudegintos kalorijos ir pastovus miego trūkumas primena, kad aš – ultra.

Advertisements

6 thoughts on “Dar po 100?

  1. puiku Gediminai!
    ši priklausomybė viena geriausių, nors kaip ir visos su pasekmėm:)
    smagu kad artimi maži ir dideli su Tavo priklausomybe taikoj
    keep on running

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s