Goodbye Lenin, goodbye Zakopane

irakas

Kūnas ir protas rėkia: – Ne, ambicijos tyli, nuotykiu troškimas šaukia: – Taip. Štai toks suglumęs, apatiškas, bet vis dar su avantiūrizmo kibirkštėle bildu traukiniu Šzczecinas – Zakopanė. Gyvenime esu freak planner’is, bet paskutiniu metu mano ilgalaikiai planai neišgyvena pirmo šūvio. Štai dabar, turėjau ramiai tūnoti Šzczecine ir ruoštis artėjančiam miesto pusmaratoniui, bet ne, kažkodėl gruduosi į kalnus. Ten, mano pasiruošimas tikrai nebus asfaltinis. Gerai, kad įdėjos yra lengvai perašomos ir šis mano nukrypimas bus geras įvadas į “Bieg 7 dolin”.

X – X – X

Traukinys pagaliau sustoja ir Zakopanę užplūsta turistai. Paskendęs šioje masėje, plaukiu ir aš. Kol kas, neturiu jokio aiškaus tikslo, o gal jų tiek daug, kad pavargusioms smegenims per sunku viską sudėlioti į reikiamus stalčiukus. Nuotykiai prasidėjo. Aš skubu dingti iš centro, nes jis primena “močiučių Palangą” su aštriu naujųjų rusų ir ukrainiečių prieskoniu. Nutolus nuo Ulica Krupówki viskas daug geriau: čia niekas neverčia lietuvio chamo klauptis prieš lenkų poną, triukšmą pakeičia ramybė, nerimas perauga į džiaugsmą ir smegenys pabunda iš letargo miego, suvokdamos apatiškumo beprasmybę.

X – X – X

Neužilgo prieinu “Goodbye Lenin” hostel’į. Ant sienos puikuojasi Darius ir Girėnas. Lakūnai leidžia suprasti, kad aš ne pirmas lietuvis pabuvojęs čia. Pirmas pasitinka katinas, savo kniaukimu įspėjantis šeimininką apie naują isibrovėlį. Stanisław, visų vadinamas tiesiog Sten, užduoda muitininkams būdingą klausimą: – Koks jūsų kelionės tikslas? Dar visai neseniai nežinojau atsakymo į šį klausimą, bet nustenbu išgirdęs save tariant  – Nauji iššūkiai.

X – X – X

Norint gerai bėgti, reikia skaniai maitintis it jei keliausite į/pro Zakopanę, būtinai aplankykite „Marzanna“. Užeiga, kuri kitaip nei kitos „plasmasinės“ smuklės, turi sielą, čia nuolatos skamba bliuzas ir babcia jest tut Szefem.  Sėdžiu visiškai atsipalaidavęs, skanuju Ryszard‘o Bubko‘s pasiūlytais pierogi, mėgaujuosiu unikalia kavinės atmosfera, ausis užtvindo Jimi Hendrix‘o gitaros skambesys. Jėga. Mano organizmas sočiai pripildytas glikogenu ir gera energija, aš pasiruošęs prisijaukinti kalnus.

X – X – X

Kalnai pasitinka aklina tamsa, bet aš ramiai skinuosi kelią „ciklopo“ pagalba. Mano ritmiški žingsniai ir galvos švyturėlis sukuria šviesos muziką, žadinančia vis dar žiovaujančią gamtą. Kuo toliau tuo labiau gerėja kalnų nuotaika. Prašvitus, akys yra apdovanojamos nuostabiasis peizažaisi ir širdį virpinančia panorama. Ech, gyvenamėlis, tačiau, už kiekviną grožį yra sava kaina. Pribėgu Krzyżne, jos statūs šlaitai yra nužudę ne vieno bėgiko planus ir po keturiasdešimt kilometrų jie man sukelia panikos priepolį. Suprantu, kad tai bus kur kas daugiau nei eilinė treniruotė. Kopiu į višūnę, išnaudodamas visą žinomą keiksmažodžių arsenalą. Kadangi laiko turiu daug pradedu keiktis vėl iš pradžių, bet  bedugnė ant kurios atsiduriu verčia iš naujo apmąstyti tikrąsias vertybes. Ranka pasiekiamas tikslas užčiaupia mane. Užšliaužiau. Pasiruošiu skrieti žemyn. Ei, taip nesąžininga, žmonės čia nebėga. – Bėga, lenkdamas sušunka Rafał Gaczyński. Ne, nebėga ir Paweł Dybek galingais žingsniais praskrieja šalia. Nu gerai, gal ir bėga, bet aš tikrai nebėgsiu. Nuleidžiu galvą ir nugalėtas leidžiuosi žemyn. Nemoku bėgti, visai nemoku.

X – X – X

Tolumoje sušmežuoja kažkieno siluetas. Aš, kaip koks alkanas grobuonis, įrėmiu sužverėjusį žvilgsnį į jį. Tai yra mano tikslas. Aš medžiotojas jis – auka. Jau kuris laikas nebuvau sutikęs kitų bėgimo dalyvių, taigi šis baltas taškas tolumoje tarsi užpyldo mane taip reikalinga energija. Medžioklė prasideda. Po valandos trukusio persekiojimo ši masė įgauna žmogaus kontūrus ir aš suprantu, kad tai kažkuris Salomon komandos narys. Sužverėju galutinai. Lekiu į priekį ignoruodamas skausmą ir suvokimą, kad taip elgtis dar per anksti, tačiau mano masculine nugali. Pasigaunu geriausią Lenkijos trail bėgiką Marcin Świerc. Liūdnas jo veidas išduoda, kad manęs sutikti visai nenorėjo, tai suprantama – jis nepratęs pralaimėti. – Marcin kas atsitiko? Gal reikia padėti? – nuoširdžiai paklausiu.  – Aš tik labai pavargęs, –  išspaudžia šypseną jis. Pradedu greitėti, liko tiek nedaug ir takelis nebe toks techniškas. – this is my ground, –  tariu sau kai atpažįstu Kuźnico‘s prieigas. Treniruotė baigta. Goodbye Lenin, goodbye  Zakopane.

Advertisements

4 thoughts on “Goodbye Lenin, goodbye Zakopane

  1. Pasakiškas bėgimas…..
    Tarytum matau, jaučiu, kvėpuoju tais pojūčiais.
    Ačiū. Bent taip galiu “sudalyvaut” 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s