VIVA LA BARCELONA

AMICS PER SEMPRE

Draugai visam gyvenimui – gal tai šiek tiek pamiršti 1992 metų Barselonos olimpiados himno žodžiai. Turbūt Andrew Lloyd Webber ir Don Black negalvojo apie bėgikus kurdami klasika tapusi kūrinį, bet kaip tik šis moto pabrėžia tai, dėl ko aš bėgioju. Nors mano amigo yra nematomas (daugelis perskaitęs šią eilutę pagalvojo, kad aš galutinai išprotėjau), bet būtent jis ir skatina mane judėti ir mylėti bėgimą, kuris yra vienas iš mano gyvenimo palydovų.

Žinoma, nusipirkus Garmin laikrodį, su virtualiuoju parneriu galima imituoti panašų jausmą, netgi mėgautis jo nebylia kompanija ar virtualiomis varžybomis, bet galų gale reikės pripažinti jo pranašumą, nes jis yra tikras bėgimo Chuck Norris. Šis jausmas yra silikoninis, visiškai šaltas.

HACER DE TRIPAS CORAZON

Kas negali būti išgydyta, turi būti iškentėta. Tai yra absoliuti tiesa. Bėgimo liga yra nepagydoma. Tai jau daug kartų buvo įrodyta tų, kurie, atsikratę šio „baisaus” įpročio, po truputį vėl pradėda virti bėgimo virtuvėje. Bėgikai yra savotiški mazochistai, nes patys veržiasi ten, kur patiria daug skausmo ir dar kažkaip keistai sugeba tuo mėgautis. Taigi, aš, pasiilgęs malonaus skausmo ir radęs spragą pasiruošime prieš Pasaulio 100km bėgimo plentu čempionatą, nutariau tą tuštumą užpildyti Barselonos maratonu.

LA COMIDA A REPOSAR Y LA CENA A PASEAR

Ilsėkis po pietų, vaikščiok po vakarienių. Atrodo, katalonai gyvena šiuo posakiu, nes likus savaitei iki maratono pradžios Barselona buvo virtusi tikra sveikuolių meka. Visur knibždėjo bėgikų: tiek ant Tibidabo kalno, tiek prie Viduržemio jūros krantinės. Tiesa, sportuojančių galima buvo sutikti ne tik vakare, bet visą parą.

 

EL REMEDIO PUEDE SER PEOR QUE LA ENFERMEDAD

Kartais vaistai ya daug blogiau nei pati liga, tad nepabūgę šalutinio vaistų poveikio 2012 metų kovo 25 dieną apie 20 000 bėgikų stojo prie starto linijos. Tai net 28 procentais daugiau nei pernai. Toks augimas pastebimas jau keletą metų. Šiemet pritraukęs rekordinį skaičių bėgikų Barselonos maratonas sugebėjo aplenkti netgi populiarųjį Romos maratoną. Prognozuojama, kad Zurich Marató de Barselona taps viena didžiausių švenčių Europoje. Iš pradžių atrodo absurdiška, kad tikrasis Zurich maratonas, kuris bus dar tik už mėnesio, ką tik prasidėjo. Man tai atrodė velniškai keista, bet iš tikrųjų tai tėra tik žodžių žaismas ir pagrindinio remėjo reklama, nes tikrasis Katalonijos maratonas „numirė“ iškart po 2004 m. garbingai išgyvenęs 26 metus, kuomet jis buvo pervadintas į Zurich Marató de Barselona. Sekančiais metais, dėl organizatorių tarpusavio nesutarimų, neįvykus bėgimui ir pasikeitus remėjams viskas apsivertė aukštyn kojomis ir maratono populiarumas pradėjo sparčiai augti.

Maratono startas yra Museu Nacional d’Art de Catalunya papėdėje, prasideda skambant Freddie Mercury dainai „Barcelona” su įspūdingais fontanais Font Màgica. Trasa išties nepakartojama, driekiasi gražiausiomis Katalonijos sostinės gatvėmis, nepraleisdama žymiausių Barselonos vietų. Bėgdamas sutiksi Antoni Gaudi architektūros šedevrus – Sagrada Família ar La Pedrera, o įbėgus į La Ramblagausi pasiūlymą nusipirkti žolės. Jos poveikis ties keturiasdešimtu kilometru yra tikrai abejotinas, nes daugelis bėgikų jau bendrauja su dievais. Laimei, kad trasa driekiasi aplenkdama pakilimą į Montjuic pilį bei Tibidabo kalną. Nors iš pažiūros pakilimo nėra, bet ir tie smulkūs sukilimai, ypač pabaigoje, žiauriai prisideda prie patiriamos nirvanos. Aš ir pats, pradžioje bėgęs kaip Salvadoro Dali ilgakojis žirgas, finišavau kaip koks kubinis, vos judantis Pablo Picaso kūrinys. Įveikus trasą maratono šventė pamažu virto į alkanų ir sergančių ligonių armiją: vieni šlubčiojo laukdami masažo, kiti godžiai kirto apelsinus, o treti tiesiog krito vietoje su mėšlungio sutrauktomis kojomis. Šitoje didelėje ligoninėje dirbo profesionalūs masažuotojai, net ir krizės krečiamoje Ispanijoje tikrai nepritrūkę darbo.

EL TIEMPO LO CURA TODO

Laikas išgydo visas žaizdas, bet, jei jau pasiruošei bėgti, turi nusiteikti, kad skaudės raumenis, darysis bloga, o kitą dieną bus dar blogiau, nes draugai sveikins įstojus į „robotukų“ armiją. Panašių robotukų dieną po maratono Barselonoje buvo didžiulė armija. Kas vakar bėgo maratoną buvo absoliučiai aišku – juos galėjai atpažinti iš pakitusios eisenos ar iš išdidžiai dėvimų maratono marškinėlių ir medalių. Atsargiai, lyg koks pensininkas, lipdamas nuo laiptų jaučiausi savas tarp savų. Nebėgusieji stebėjo mus supratimo ar nesupratimo, pavydo ar pasididžiavimo pilnais žvilgsniais.

Laimei, žmogiškieji vaiksčiojimo įgūdžiai po truputi sugrįžta ir suvoki, kad maratonas yra visų bėgimas, nesvarbu ar bėgi 2:18:00 ir planuoji dalyvauti olimpiadoje, ar vos telpi į 6 valandų maratono limitą. Tai būtinai pareikalaus visų jėgų, o jei galvoji, kad galėjai bėgti dar greičiau, tai klysti, o ar bėgsi greičiau – parodys būsimi maratonai.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s