5 x 20 = 100

Matematika

Niekada nebėkite 100 km. Tai visiška nesąmonė. Daugelis ištvermės sporto atstovų, tokių kaip ultra triatlonininkas V. Urbonas, tikriausiainiekada nėra nubėgę, nuplaukę ar numynę 100 km iš karto. Keista, bet tai yra gryniausia tiesa. Dažniausiai ilgų nuotolių bėgikai aukštai iškeltus tikslus, atstumus suskaido į daug mažesnius ir artimesnius. Pasirodo, kad smegenims taip daug lengviau apsiprasti su mintimi, kad jų savininkas visai išprotėjo ir bėga protu nesuvokiamus atstumus ar užsibrėžia neįgyvendinamus tikslus. Tas pats yra ir su jus palaikančiais/ nepalaikančiais artimaisiais, kuriems 5 ratai po 20km skamba ne taip baisiai kaip 100km. Paprasta matematika, bet ji tikrai veikia.

Pasiruošimas

XXVI Pasaulio 100km čempionate mano tikslas – kirsti finišo liniją ne vėliau kaip 7:59:59. Tai IAU C normatyvas ir laiko riba, kurią kirtęs gali pasijausti pusiau profesionalas. Kadangi čempionatas vyko pavasarį, tam ruoštis reikėjo žiemą. To niekados nesu daręs anksčiau – paprastai šaltasis sezonas būna skirtas poilsiui. Pasiruošimo metu mėnesio kilometražas nebuvo įspūdingas, prilygo vidutinio lygio maratonininko treniruotėms. Treniravausi 4-5 kartus per savaitę nubėgdamas 350-450km per mėnesį. To tikrai užtenka maratonui, bet tikrai nepakankamai ultrai ir tas kilometrų trūkumas skausmingai jautėsi paskutiniuose varžybų ratuose.

Kraujas

Kelis mėnesius prieš varžybas vėl grįžau prie seno, bet pamiršto gyvenimo būdo – vegetarizmo. Nežinau, ar tai turi įtakos bėgimo rezultatams, bet tarp profesionalių bėgikų yra ir valgančių mėsą, ir absoliučių veganų. Nevalgydamas mėsos jaučiuosi daug energingesnis ir mano organizmas jos visai nereikalauja, nutariau laikytis šios mitybos praktikos. Tiesa, likus mėnesiui iki varžybų, pasitikrinau sveikatą. Mano hemoglobino indeksas buvo 128 g/l. Gal tai ir nieko blogo, žinant, kad žemas šių raudonųjų kūnelių lygis – dažnas reiškinys ilgųjų nuotolių bėgikų kraujyje ir literatūroje vadinamas apgaulinga anemija, bet paprastai normalus vyrų hemoglobino kiekis kraujyje turėtų būti apie 140-180 g/l ir tai yra gan svarbus rodiklis ištvermės sporto atstovams, nes padeda pernešti deguonį kraujyje. Ne veltui sportininkus, kurių indeksas viršija 180 g/l jau gali tikrinti antidopingo komisija. Taigi, vegetarizmas plius ultra nuotolių bėgimas – lygu mažakraujystei, todėl artėjant varžybom nenorom pradėjau vartoti geležies preparatus kovoje su žemu hemoglobino lygiu. Tolimesni tyrimai parodė, kad mano geležies įsisavinimo funkcija yra normali ir ferrum preparatų vartoti nebereikia. Galėjau grįžti prie įprasto treniruočių krūvio ir natūralių papildų, tokių, kaip kanapių proteinas, spirulina, chlorela, bičių duonelė, bičių pienelis ir tt.

Startas

Varžybos buvo atidėtos 30 minučių, bet, žinant italus, tai buvo tiesiog neišvengiama ir jų „punktualumas“ jau nieko nebestebino. Galiausiai Šiaurės Italijoje prie starto linijos stojo 646 sportiniai bateliai pasiruošę „numinti“ 100 000 metrų. Brianza provincijoje Seregno mieste 223 bėgikai atstovavo savo šalis, o likę 103 naudojosi atviros registracijos teikiamais privalumais.

Pirmas ratas

Galėtų pasirodyti, kad bėgti lėčiau nei esi įpratęs yra labai lengva, bet trenkiant adrenalinui į galvą ir matant pro šalį skriejančius bėgikus tai padaryti tampa beveik neįmanoma. Bėgant pirmąjį ratą reikėjo daug pastangų stabdant save, nes nesinorėjo „perdegti“ nepasiekus finišo. Greitis, kuri pasirinkau, buvo truputi didesnis negu minimumas, reikalingas įvykdyti IAU C normatyvą, nes žinojau jog paskutiniai kilometrai bus velniškai sunkūs ir pradžioje laimėtos sekundės padės finišuojant. Nežinau, ar toks skaičiavimas yra ekonomiškas, ir ar risnojimas dar lėtesniu, bet stabiliu tempu nuo pat pradžių nevirstų didesne sėkme pabaigoje, bet šį kartą bėgti lėčiau nei 4:30:00 negalėjau, nes tai jau buvo tikra kančia.

Antras ratas

Antrajame rate monotoniškai risnojant teko stebėti bėgikus ir jų padėjėjus raginančius dar neskubėti arba kaip tik truputi paspausti. Šitoks masažuotojų ir įvairiausių asistentų vaidmuo bėgant 100km yra labai abejotinas ypač mėgėjų lygyje, nors daugelis profesionalių komandų, kurios bėgo per 7:00:00 ir greičiau taip pat nesinaudojo jų paslaugomis. Aišku, jei komanda gali vežtis įvairiausius pagalbininkus, kodėl ne. Kas kita yra sirgaliai ir šeimos palaikymas, kuris tikrai turi milžiniškos įtakos motyvacijai ir bėgimo tempui.

Trečias ratas

Trečiajame rate pavyko išlaikyti panašų tempą sutaupant jėgų ir sekundžių likusiems 40km. Šitaip artėjant prie 60km ribos bėgikų gretas po truputi pradėjo retinti ambicijos, galimybes viršijantis tikslai ir treniruočių trūkumas. Kitiems koją kišo traumos ir alinančių treniruočių metu susilpnėjęs imunitetas. Tikriausiai meistriškumas, profesionalumas ir slypi balanse tarp sunkių treniruočių ir gebėjimo atsistatyti po jų visiškai „nenužudant“ imuniteto. Tiems kam pavyksta  surasti tą aukso vidurį ir laimi varžybas.

Ketvirtas ratas

Kaip ir kiekviename bėgime linksmybės prasideda kai reikia įveikti paskutinius 30-40 procentų trasos, taigi nors ketvirtojo rato pradžia buvo vis dar daug žadanti, bet nubėgus 70km vis sunkėjančios kojos pradėjo diktuoti savo tempą, kuris mažėjo su kiekvienu kilometru. Šį kartą visiškai išsikrauti nežadėjau, nes gerinti rezultatus palaipsniui yra daug maloniau, todėl tiesiog plaukiau pasroviui gerai įsiklausydamas į organizmo siunčiamus signalus. Tokiam mano apsisprendimui įtakos turėjo po IAU kongreso ukrainiečių trenerio papasakota istoriją, kuri kaip sugedusi plokštelė nuolatos sukosi mano galvoje. Taivanyje vykusiose 100km varžybose jo auklėtinis labai norėjo laimėti, todėl iki finišo likus 2km ir pastebėjus, kad varžybų lyderis jau „plaukioja“ jis pagreitėjo bandydamas jį aplenkti… Ukrainietis prabudo greitosios pagalbos automobilyje apsuptas smalsių kinų. Kaip paaiškėjo vėliau, jį ištiko karščio smūgis ir tai jam kainavo 2 vietą varžybose ir sėkmingą tolimesnę karjerą. Šios istorijos moralas yra gana paprastas: nereikia persistengti.

Penktas ratas

Gėda prisipažinti, bet sukant penktąjį ratą mane nuolatos atakavo įkyri mintis: jog reikia truputi paeiti ir aš palūžau, tiesa neilgam, nes eiti buvo daug sudėtingiau nei bėgti. Šiame etape nesvarbu kokiu tempu bėgi ar eini raumenynas yra vienodai naikinamas ir bėgimo metu susidarę šalutiniai produktai nėra pašalinami taip sparčiai kaip bėgimo pradžioje. To pasekoje atsiranda skausmas, kuris yra atvirkščiai proporcingas tempui: jei jis didesnis – greitis yra mažesnis. Tie kas turi prastesnę vaizduotę tikriausiai yra geresni ištvermės bėgikai, nes sugeba šią ribą atitolinti ir „peržengia“ ją daug lengviau. Taigi norint gerinti rekordus skausmą suvokiantys smegenų centrai turėtų neveikti visai arba būti bent iš dalies blokuojami. Sukant paskutinį ratą teko stebėti varžybų lyderio Giorgio Calcaterra spurtą: atrodė, kad jis sėkmingai sugeba ignoruoti skausmą, nes italas ne tik didino tempą, bet dar ir sugebėjo juokauti. Dabar svarbiausia buvo neprarasti motyvacijos ir iškęsti vis aštrėjantį kojų raumenų maudimą. Žingsnis po žingsnio, kaip koks traukinukas artėjau tikslo link, kai finišuojant  ant kulnų pradėjo lipti Japonijos atstovė. Pasirodyti silpnesniu prieš moterį yra gana sunku, bet atsimindamas liūdną ukrainiečio likimą nugalėjau savąjį ego ir sėkmingai baigiau savo pirmąją šimtinę.  Fortūna šį kartą padėjo naujokui ir finišą kirtau 7:48:18, pagerindamas pirminį tikslą.

Finišas

Daugelis finišavusių bėgikų atrodė kaip lunatikai kančios iškreiptais veidais, pilnai nesuvokiantys ką padarė, bet truputį pailsėjus situacija pasikeitė iš esmės, nes  ultrininkai jautėsi kaip kosmonautai ką tik išsilaipinę mėnulyje. Džiaugiuosi, kad ir aš jaučiausi Neil Armstrongu su pajuodusiu nagu, visiškai išprievartautu raumenynu ir išsekusia energija.

Rekordas

Mes ne profesionalai, bet mėgėjai, kurie bando pasiekti mėgėjui maksimalų rezultatą. Aš galvoju, kad 7:30:00 yra ta riba, kurios mėgėjui kirsti nederėtų, o jei kam pavyktų, tai jis tuojau pat turėtų būti patikrintas antidopingo komisijos, o jei testų rezultatai butų neigiami, jis turėtų būti garbingai priimtas į profesionalų gretas. Rezultatai ir rekordai turi būti gerinami palaipsniui, nes tai yra daug smagiau ir racionaliau, negu nuolatos sproginėti ir perdeginėti taip ir nekirtus 8:00:00 ribos, bandant pagerinti Lietuvos rekordą.

Nauja formulė

Įdomus dalykas, kad mano IAU trail ir IAU 100 km pasaulio čempionatų  laikai yra labai panašūs. Konemaros pelkėse (71,km) sugaišau 7:46:44, o Seregno miesto gatvėse (100km) 7:48:18. Čia vėl galima būtų išvesti proporciją ar parašyti formulę, kaip nustatyti bėgikų būsimus laikus bekelės bėgimuose žinant jų 100km plentu rezultatus. Aišku,  kas tinka man, gali visiškai netikti niekam, bet jei viskas klostysis pagal mano planą šią formulę bus galima dar kartą patikrinti 2013 metais Šiaurės Velse (2013 IAU Trail Pasaulio čempionatas) ir Pietų Korėjoje (2013 IAU 100km Pasaulio čempionatas).

27

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s