Vilniaus maratonas: geriau vieną kartą patirti negu šimtą kartų išgirsti

INTRO Nemesk kelio dėl takelio

Apsisprendimas bėgti ar nebėgti ateina savaime, vieniems tai trunka metų metus, o kitiems tai tik sekundžių reikalas. Nors po savo pirmo pusmaratonio sakiau gyvenime tiek daug nebėgsiu, po metų nubėgau savo pirmą maratoną, vėliau 101km pajūriu ir tt. Aš iš tų kurie kartą paragavus bėgimo nebegalėjo sustoti

Šį kartą apsisprendžiau  bėgti maratoną paskutinę minutę ir seniai pasirinktą pusmaratonį išmainiau į tuos stebuklingus 42 kilometrus. Aiškų tokį mano apsisprendimą įtakojo Lietuvos kariuomenės maratono čempionatas. Ir kadangi tai buvo pirmasis tokio pobūdžio bėgimas Lietuvos kariuomenės istorijoje  skaičių magija mane nugalėjo.

PASIRUOŠIMAS Ruošk roges vasara

Specialiai maratonui visai nesiruošiau, bet jei sakyčiau kad nesiruošiau bėgimui tai būtų netiesa. Po liepos mėnesį įveiktų 70km Airijos kalnuose mano svarbiausias tikslas buvo visiškas jėgų atgavimas (atsistatymas) ir tai padaryti norėjau iki Vilniaus maratono, nes planavau bėgti pusmaratonį. Nors tokiems bėgimo entuziastams kaip A. Ardzijauskas, M. Garmus, V. Totilas ir kitiems tai gali pasirodyti juokinga, nes šie vyrai ne kartą įrodė, kad maratonus ir ultras galima bėgti kad ir kiekvieną dieną. Po Airijoje įvykusio bėgimo galima sakyti ilsėjausi: važinėjau į darbą su dviračiu, dariau bendro fizinio treniruotes ir t.t. kartais paįvairindamas rutiną lengvu bėgimu. Taigi rimtesni pasiruošimą  pradėjau liepos pabaigoje vėl iš naujo atrasdamas tempinius bėgimus ir 1km pagreitėjimus. Ilgąją treniruotę su greitesne pabaiga man pakeisdavo bėgimas iš darbo namo. Pirmasis mano jėgų išbandymas po ilgesnės pertraukos buvo gana skausmingas ir nesėkmingas pasirodymas V. Gražio organizuotame Asvejos bėgime kur mane palaužė mano taip mėgiama bekelė ir dvi stačios įkalnės. Dar karteli „pasitikrinti“ prieš Vilniaus pusmaratoni nusprendžiau Šviesos karių organizuojamame Extreme bėgime ir šis startas buvo daug sėkmingesnis,  bet ne todėl kad aš susirinkau daugiausiai turnyrinių taškų,  bet todėl kad grįžo pasitikėjimas savimi ir suvokimas kad aš vėl galiu bėgti man įprastu tempu. Aš jau turėjau viziją ir planą mano būsimam pusmaratoniui.  Deja planas ir liko planu. Planas visada turi būti lankstus ir greit pritaikomas nuolat besikeičiančioje situacijoje – mano toks nebuvo ir žinia apie organizuojama Lietuvos kariuomenės maratono čempionatą sulaužė mano vasara ruoštas roges. Po ilgų dvejonių apsisprendžiau bėgti maratoną nors visiškai neturėjau laiko įprastai ilgajai treniruotei prieš tris savaites iki maratono ir tuo labiau krūvio mažinimui palaipsniui (angl „tapering“). Juk jau buvo rugsėjo 5 diena ir maratonas ne už kalnų. Taigi prasidėjo valgymo ir miego savaitė, gerai kad ji greit baigėsi nes dar pora dienų ir būčiau turėjęs pirkti naują XXXL dydžio aprangą.

RYTAS Rytas protingesnis už vakarą

Maratono rytą visai to proto antplūdžio nejaučiau ir rodos taktiką, kuria ruošiausi naudoti per varžybas, žinojau vakare, o  ryte dėl jos jau stipriai abejojau. Jaučiausi truputėli susierzinęs ir išsiblaškęs visai nepasitikintis savim, atrodė kad viską pradeda skaudėti, kūnas sustingęs ir kaip visada trūksta miego. Visa tai aš nurašiau ant per ilgo poilsio prieš varžybas ir startinio jaudulio. Taigi sukirtau įprastini ryžių košės užkandį ir jaučiausi SOČIAI pasiruošęs maratonui. Toliau prasidėjo įprastinis kiekvieno bėgiko rytas: registracija, tualetas, papildomas gurkšnelis vandens prieš startą, bendra nuotrauka su kitais bėgikais, dar kartą apgalvotas bėgimas ir finišas. Taip finišavau keletą kartų net nepradėjęs bėgti. Ir ilgai lauktas Šūvis.

BĖGIMAS Koks vijimas toks ir bėgimas

Kaip ir kiekvienas maratonas taip ir šis buvo savo jėgų ir galimybių išbandymo metas. Tokių pakvaišusių, savų idėjų ir tikslų vedamų, užkietėjusių glikogeno degintojų kaip aš prie starto linijos susirinko gana gausus būrelis – nusimatė įdomios ir daug intrigų žadančios varžybos, juk tai Lietuvos maratono čempionatas, Lietuvos kariškių maratono čempionatas ir dar begalė visokių rungčių egzotikos ištroškusiems bėgikams. Aišku daugumai mėgėjų tai buvo tik savęs išbandymas naujame amplua, praloštų ar laimėtų lažybų  rezultatas ir tt. Įvardinkit jūs manau neapsiriksite – kiek bėgikų tiek ir istorijų.

Mano istorija prasidėjo savęs vidiniu raginimu nepradėti per greitai, išlaikyti vienodą tempą, nepasiduoti taip į galvą trenkiančiam adrenalinui ir norui lenktyniauti. Pirmus tris ratus bėgosi gana lengvai be jokių didelių pastangų, bet patirtis sakė, kad viskas dar prieš akis. Nors paskutiniame mano bėgtame maratone (2010m. Atėnų maratonas) nejaučiau jokios „sienos“ ir jokio angliavandenių bado ar glikogeno trūkumo, šįkart viskas buvo kiek kitaip. Prabėgus 30km kojos darėsi vis sunkesnės su kiekvienu kilometru ir nebegalėjo palaikyti pirmų trijų ratų nustatyto ritmo. Taigi paskutinius kilometrus įveikinėjau vis lėčiau. Stengiausi prisiversti save bėgti greičiau, netgi bandžiau į pagalbą pasitelkti Haruki Murakami išmintį ( jis savo knygoje prisimena vieną alinanti bėgimą kai įtikino save kad yra ne žmogus o robotas ir tai jam padėjo finišuoti daug greičiau ir nejaučiant skausmo), bet  kad ir kaip besistengčiau save motyvuoti nieks nepadėjo. Medinėmis kojomis įveikęs paskutinius dešimt kilometrų finišavau su šypsena ir žmogiškais jausmais.

DIENA Neieškok vakarykštės dienos

Beveik pusvalandis po vidurdienio man  baigėsi tradicinis VIII – tasis Vilniaus maratonas. Laikrodis rodė nubėgtus 42,880 kilometrus (Žinau kad maratonas yra 42,195 kilometro) ir sugaištas 2:42:30 valandas. Vidutinis mano tempas buvo 3:47min/km gana prastas kaip LAF trečios vietos laimėtojui ir Lietuvos kariškių maratono laimėtojui, bet velniškai geras kaip mėgėjui.

Kaip ir po visų bėgimų  pradėjau dairytis atgal: o jei būčiau nepatingėjęs daugiau pagreitėjimų padaryti, daugiau kilometrų prasukti? Gal apskritai reikėjo kitą treniruočių sistemą pasirinkti? Klausimai taip ir lieka be atsakymų ir į juos galės atsakyti tik sekantis maratonas. Taigi nusprendžiu nebekvaršinti  galvos klausimais kurie iš esmės nepakeis mano rezultato ir pradedu duoti įžadus sekančiam maratonui kuriame aš būsiu daug geriau pasiruošęs, aplenksiu prieš mane finišavusi kolega, užimsiu aukštesnę vietą turnyrinėje lentelėje ir būtinai išbandysiu kokia nors naują stebuklinga formulę gerinančia bėgimo rezultatą.

VAKARAS Kiekviena diena turi vakarą

Diena baigėsi ir pikti, susierzinę vairuotojai gali vėl ramiai vairuoti gatvėmis, kuriose ką tik prakaitą liejo šimtai bėgikų ieškantys atsakymų į įvairius klausimus, sprendžiantis žmonijos egzistencijos ir asmenines problemas. Na o aš tikiuosi, kad sėkmingai perrašiau kelių draugų istorijas, prikalbindamas juos sudalyvauti  Vilniaus maratono dienos renginiuose, nes kas kitas jei ne mes patys sukuriame sau šventę.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s