JOG, BOG, FOG

SITUACIJA

Gegužės pradžioje Aidas informavo apie 3 – iąjį Pasaulio Trail čempionatą. Po neilgų abejonių (šiais metais ultra nuotolių žadėjau neįveikinėti) apsisprendžiau dalyvauti dar vienoje kovoje su kalnais ir kilometrais. Tokių avantiūristų atsirado dar pora ir mes jau turėjome komandą. Taigi ruoštis čempionatui pradėjome trise: Gediminas Grinius, Andrius Ramonas ir Mindaugas Garmus.

UŽDUOTIS

Vakarinis Airijos regionas, Galway grafystė, Connemaros nacionalinis parkas, 70,3km trailas (naudosiu būtent šį žodi nes lietuviško atitikmens  neradau). Daugiau informacijos apie bėgimo trasą: http://www.runconnemara.com/live/339.html.

VYKDYMAS

Mūsų užduoties įvykdymo sumanymas buvo gana paprastas ir beveik nieko nesiskiriantis nuo kitų varžybų scenarijaus. Užduotį vykdėme trimis etapais.

1 ETAPAS. INFILTRACIJA 070630LIEP11. Išskridome iš Lietuvos į Airiją. Pirmasis sustojimas Londono oro uoste, Starbucks kavinėje, kurioje mes neleidome Andriui atsikvėpti nuo jo sporto medicinos praktikos. Po kelių valandų kantrios Hipokrato priesaikos vykdymo Andrius galėjo pailsėti – skridome i Kerry grafystę, Airiją. Mindaugas, tikriausiai išsekintas savo savaitgalinių ultra maratoninių pasibėgiojimų, didžiąją dalį laiko praleido miegojodamas: bet kur, bet kaip ir su bet kuo. Vos tik užmerkęs akis paskęsdavo saldžiame sapne.

Kerry oro uoste mus pasitiko absoliučiai airiškas oras – 12 laipsnių temperatūra ir lietus. Nedelsdami išsinuomojome mašiną ir išskubėjome į Galway grafystę. Ten mūsų jau „laukė“ organizatoriai. Mums pasisekė, kad už automobilio vairo sėdo Andrius. Jis prieš kelis metus gyveno Didžiojoje Britanijoje, o man, užkietėjusiam dešinės pusės vairuotojui, būtų prireikę ne vienos valandos apsiprasti su airiško eismo kita puse ypatybėmis. Mindaugui vis dar tebemiegant, pasiekėme Galway grafystę, susiradome komandų susirinkimo tašką ir kantriai laukėme autobuso. Po kelių valandų šis mus nuvežė į Letterfracko kaimelį.

2 ETAPAS. BĖGIMAS 070700LIEP11. Pagaliau įvyko ilgai lauktas 3 – iasis Pasaulio IAU Trail čempionatas. Kaip ir daugumos kitų pasaulio čempionatų, šio taip pat teko laukti dvejus metus. Ko gero būsiu pats sėkmingiausias, laimingiausias bėgikas, sudalyvavęs tiek antrąjame, tiek trečiąjame čempionatuose ir jau svajojantis apie ketvirtąjį . Rytas bėgimui išaušo superinis: oro temperatūra apie 18 laipsnių, jokio vėjelio (bent jau starto pradžioje; kalnuose ir praėjus keletui valandų nuo bėgimo pradžios vėjelis įsismarkavo). Bėgimas startavo nuo Kylemoro benediktinų abatijos ir buvo lydimas gausaus žurnalistų būrio tiek žemėje, tiek ore. Mindaugas, kaip visada vedamas entuziazmo, adrenalino ir galbūt jo, kaip vedlio, patirties, vedė bėgimo lyderius pirmuosius Trail’o kilometrus tikslo link. Mes su Andriumi startavome gana kukliai ir laikėmės vidutiniokų grupėje. Netrukus aš pamečiau abu savo bendražygius iš akiračio ir susiliejau su Connemaros nacionalinio parko gamta.

Tiek šiame, tiek prieš tai vykusiame čempionatuose stebėjausi sportininkų gebėjimu įveikinėti kalnuotas vietoves ir stačius šlaitus. Sudėtinga būtų pasakyti, kas yra svarbiau trailiniuose bėgimuose: ar gebėjimas greitai įkopti į kalną, ar mokėjimas nuo jo leistis žemyn. Mano įgūdžiai kopti kalnais ir leistis nuo jų menki. Tai įtakoja galutinį rezultatą. Turbūt tokiems bėgimams (mintyse turiu brolius lietuvius) gal būt labiau pasiruošę orientacininkai, nei ultrininkai, nes man įveikinėti kalnus visada buvo ir yra didelė, tačiau maloni kančia. Visa trasą kovojau su tais pačiais britais, airiais, argentiniečiais, Pietų Afrikos atstovais (čia tie, su kuriais dažniausiai prasilenkdavau). Esmė buvo ta pati: aš išlošiu lygioje vietovėje arba ten, kur yra maži pakilimai arba nusileidimai, ir visada daug pralošiu kopdamas į kalną ir bėgdamas nuo jo. Tada istorija kartojasi nuo pradžių. Laimė, kad finišo tiesioji (paskutiniai 20 kilometrų) buvo be didesnių kalnų ir aš sugebėjau keletą varžovų pasigauti. Pats svarbiausias dalykas siekiant aukštų rezultatų turbūt yra specifinės treniruotės kalnuotose vietovėse. Lietuvoje aukščiausias Medvėgalio kalnas yra vos 235  metrų, tai tiksliniai treniruotis ir pripratinti savo kūną prie specifinio krūvio bei tobulinti bėgimo techniką  kalnuotoje vietovėje tiesiog nėra sąlygų. Žinoma, daug kas gali sakyti, kad galima užbėgti į Trijų kryžių kalną 50 kartų – rezultatas bus tas pats, ir iš vienos pusės jie būtų teisūs. Raumenynas įprastų prie fizinio krūvio, atsirastų daugiau jėgos kojose. Tačiau ar tai iš tikrųjų gali kompensuoti bėgimo techniką kalnuose raižytu reljefu su visomis jo grožybėmis (uolienomis, akmenimis, purvais ir t. t.) bei nesibaigiančiu kopimu į 729 metrų aukštį? Todėl būtų ypač naudinga prieš ateinantį čempionatą keletai savaičių suorganizuoti treniruočių stovyklą kalnuose. Deja, šį kartą mes tokios galimybės neturėjome.

Viso bėgimo metu jaučiausi gana gerai: nebuvo nei didelių „duobių“, nei „sienų“. Žinoma, kiekvieną kartą kopdamas į kalną keikiausi ir pykau ant savęs ir savo kojų, kurios kiekvieną žingsnį primindavo apie save. Didžiausias krūvis, matyt, teko achilams, nes, susižavėjęs barefoot bėgimo minimalistiniais bateliais, pritaikiau juos ir kalnuose J. Beje, likau jais visai patenkintas ir kitą kartą būtinai bėgsiu vėl avėdamas būtent juos. Vienintelis trūkumas jautėsi po 52 kilometro, Benbaun kalno viršūnėje, kur buvo daugybė aštrių uolienų ir akmenų. Pėdos jautė kiekvieną dūrį, bet tai kompensavo lengvas svoris, žingsnio tankis ir kiti naujųjų batelių teikiami privalumai.

Šis kalnų trailas skyrėsi nuo kitų tuo, kad tai buvo būtent airiškas trailas  ir, kaip pasakė vienas iš organizatorių Richard Donovan, mes tą suprasime trasoje ir mes tikrai tą supratome, netgi supratome tą pikdžiugiškos šypsenos esmę. Jeigu Alpėse,  nesvarbu kam jos priklausytų, trailas yra gražus keliukas, besidriekiantis per kalnų masyvą, tai čia to keliuko gali ir nebūti, nors ir yra ženklas kad jis yra . Situacija palengvino gerai sužymėta trasa ir airių kariuomenės savanoriai, kurie padėjo sureguliuoti bėgančią bandą. Kitas svarbus airiško trailo bruožas yra pelkė (ang. k. bog), kuri persekiojo mus visą trasą. Žinoma, mums dar „padėjo“ tai, kad prieš varžybas savaitę lijo ir organizatoriai paskutinėmis dienomis truputi pakoregavo trasą, kad kuo mažiau atvykėlių liktų Šreko pelkėse. Taigi bėgti teko šlapiomis kojomis ir gan pasunkėjusiais batais. Visi kirsti kalnų upeliai buvo kaip išganymas nuplaunant prilipusį purvą ir praeitų amžių liekanas.

Kaip ir kiekvienoje mano bėgtoje ultra distancijoje turėjau tik vienintelį tikslą – pabaigti bėgimą ir negauti jokių traumų (o tokių buvo ir kaip jokiame kitame bėgime lūžo ne kojos, bet rankos). Likus maždaug  20 kilometrų iki finišo kartelę užkėliau dar aukščiau ir nusprendžiau tilpti į aštuonias valandas. Bėgimą baigiau 34-as per 07:46:44, Andriaus rezultatas –  82-as per 09:10:49 ir Mindaugo – 83-as per 09:12:33. Taigi abu tikslai įgyvendinti ir užduotis įvykdyta. Trail bėgimai tampa vis populiaresni kiekvienais metais, taigi daugėja ir įvairių rungčių. Pirma kartą Trail čempionate buvo ir komandinės varžybos, kuriose mes, lietuviai, buvome PIRMI nuo antro galo J. Kaip ir praeitame čempionate karaliavo prancūzai, susišlavę visas pirmąsias vietas. Visus 3-iojo IAU Trail čempionato rezultatus galite rasti čia: http://ie.trumin.com/online/event.ctrl?cmd=result&event=1713462471&points=&config=&locale=&clazz.

3 ETAPAS. DEFILTRACIJA/DEHIDRATACIJA 072300LIEP11. Po iškilmingų apdovanojimų ir graudžiai saldžių kalbų, išklausius ir beveik mintinai išmokus prancūzų himną, atėjo dar viena neišvengiama ultra – kelionė namo. Reikalas kaip ir paprastas, bet po 70,3 kilometrų, netekus begale skysčių ir sunaudojus visas glikogeno atsargas, su kritiškai funkcionuojančia centrine nervų sistema, tai gana extremalu. Kelione pradėjome kaip ir į priekį, tik atvirkštinę tvarka bei per kitas šalis ir miestus: autobusas – lėktuvas – lėktuvas – automobilis. Defiltracijos metu sugaišome apie parą laiko, bet visgi „sveiki“, gyvi parsibeldėme namo. Visos kelionės metu judėjome kaip kokia robotukų armija medinėmis kojomis, todėl kartais sulaukdavome užjaučiančių šypsenų arba piktų skubančių žmonių žvilgsnių. Kelionės autobusu ir lėktuvais praėjo gana greitai, nes, pamokyti Mindaugo infiltracijos metu, mes nieko nelaukdami užsnūsdavome ten, kur rodos ką tik prisėdome.

APRŪPINIMAS

Norėčiau pasidžiaugti, kad šiame čempionate priešingai negu praeitame, pagaliau atstovavome Lietuvai su jos nacionaline apranga, nes praėjusį kartą tik Ignas buvo tikras lietuvis, priskirtas prie „estų“ komandos. Tiems, kas nesuprato, paaiškinu: pagaliau turime nacionalinių, t.y vėliavos spalvų aprangą, nes praėjusį kartą  spalvos buvo mėlyna, balta ir juoda.

Kaip tikras lietuvis, norėčiau ir pasidžiaugti/pasiskųsti, kad į IAU taisykles kartais žiūrima pro pirštus, o jos skelbia, kad, jei nacionalinė aprangos gamintojas yra „Audimas“, tai ir viskas, ką tu naudoji bėgimo metu (apranga), turi būti „Audimo“ gamybos, nes negalima reklamuoti kitų gamintojų. Tai, aišku, ne problema visoms kitoms šalims, nes jas remia tokios kompanijos kaip Adidas, Nike ir t. t.. Mūsų atveju yra truputi kitaip. Pabandykit kada kas nors prabėgti kalnuose tik su nacionalinio gamintojo produkcija – aišku įmanoma, bet kam kankintis ir gaišti brangias minutes aukojant sveikatą.

IŠVADA

Trailinio bėgimo tragedija yra ta, kad tu dažniausiai bėgi gražiausiuose pasaulio kampeliuose, bet to grožio nematai.  Gerai, kad mūsų komandoje buvo Mindaugas, kuris sugebėjo ne tik bėgti, bet ir puikiai atliko fotografo darbą.

Foto rasite čia: http://public.fotki.com/marathonclub/iau-trial-world-cha/.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s